1980 m. liepos 21 d. Alytuje buvo atidaryti LKP 60-mečio Medvilnės kombinato kultūros rūmai, kurie vėliau tapo Kultūros ir pramogų centru, o 2005 m. Alytaus kultūros ir komunikacijos centru. 2019 m. Spalio 1 d. nuspręsta įstaigą vadinti Alytaus kultūros centru.

Medvilnės kultūros rūmų pradžia

Medvilnės kultūros rūmai oficialiai turėjo būti pagalbinės patalpos – sandėliai, nes Maskva neleido statyti kitokio pastato. Tačiau Alytuje iš karto visi žinojo, kad statomi kultūros rūmai. Vėliau kyšiai padėjo situaciją užglaistyti ir valdantiesiems nebuvo, kur dingti. Rūmų labai reikėjo kolektyvų veiklai ir kultūros sklaidai, kadangi kiekviena kombinato brigada turėjo savo kolektyvą, kurio repeticijos vykdavo ten pat – gamybos cechuose.

K. Šimčikas knygoje „Gyvenimas kaip iššūkis“ rašo, kad 1980 m. liepos 21 d. buvo atidaryti Alytaus LKP 60-mečio medvilnės kombinato Kultūros rūmai. Tuo metu kombinate dirbo 5775 žmonės. Jaunoje įmonėje dirbo jaunas kolektyvas: dirbančiųjų amžiaus vidurkis tesiekė 30 metų. Kombinato kultūros rūmų atidarymas pagyvino viso miesto kultūrinį gyvenimą. Kultūrinių renginių lankymas bei dalyvavimas įvairių kolektyvų veikloje plėtė žmonių akiratį, skatino bendrauti, kartu tai darė įtaką dirbančiųjų nuotaikai ir darbo rezultatams.

Per mėnesį kultūros rūmuose įvykdavo apie 100 renginių. Alytus dažnai sulaukdavo Vilniaus valstybinio operos ir baleto teatro, Akademinio dramos teatro bei kitų kolektyvų artistų. 1980–1990 m. laikotarpiu Alytaus kultūros rūmuose buvo organizuojama įvairiapusiška kultūrinė, sportinė bei laisvalaikio organizavimo veikla, kurioje aktyviai dalyvaudavo ne tik įmonės darbuotojai, bet ir Alytaus miesto gyventojai. Šiuo laikotarpiu Kultūros rūmuose už kultūrinės veiklos organizavimą buvo atsakingi apie 200 etatinių darbuotojų. Meno saviveiklą mėgo patys alytiškiai: čia veikė suaugusiųjų ir vaikų meno saviveiklos kolektyvai, suaugusiems ir vaikams skirti klubai pagal pomėgius. Savaitgaliais buvo organizuojami jaunimo poilsio vakarai, kurių metu dirbo biblioteka, kavinė, žaidimų kambarys. Lankytojai turėjo galimybę žiūrėti televizijos laidas ir kino filmus, žaisti šachmatais, šaškėmis. Rūmuose nuolat veikė meno parodos, biblioteka, kombinato istorijos ekspozicija. Afišos kvietė į tradicines dailininkų, tekstilininkų, fotografų kūrybos parodas, įvairiausias vakarones. Rūmuose buvo rengiamos iškilmingos jaunųjų darbininkų šventės, nuoširdūs veteranų pokalbiai su jaunimu apie darbą, pareigą, atsakomybę. Visiems patiko rengiama darbo dinastijų šventė. Šeimų, kurių ne mažiau kaip penki nariai triūsė kombinate, buvo daugiau kaip dvidešimt. Kaip stiprybės ir vienybės simbolį šių dinastijų nariai šalia kombinato pasodindavo ąžuoliuką.

Kultūros rūmai siūlė daugybę paslaugų: nemokamai žaisti šachmatais, šaškėmis, žiūrėti televizorių, už mokestį pažaisti stalo tenisą, biliardą, futbolą, ledo ritulį, buvo siūloma išsinuomoti badmintono raketes, skraidančias mėtymo lėkštes.

Veikę meno saviveiklos kolektyvai:

1. Dainų ir šokių liaudies ansamblis „Varsa“:
   • Moterų choras.
   • Vyrų choras.
   • Šokių kolektyvas.
   • Kaimo kapela.
   • Liaudies instrumentųgrupė
2. Pantomimos trupė.
3. Estradinių šokių kolektyvas.
4. Pučiamųjų orkestras.
5. Vokalinis-instrumentinis ansamblis.
6. Akordeono muzikos ansamblis „Retro“.
7. Jaunimo roko grupė „Heraldika“.

Veikę vaikų meno saviveiklos kolektyvai:

1. Mergaičių pučiamųjų orkestras.
2. Berniukų pučiamųjų orkestras.
3. Klasikinių šokių kolektyvas.
4. Tautinių šokių kolektyvas.
5. Piešimo būrelis.
6. Darbščiųjų rankų būrelis.
7. Aviamodeliavimo būrelis.
8. Kambarinio aviamodeliavimo būrelis.
9. Fotografijos būrelis.

Veikę suaugusiųjų klubai pagal pomėgius:

1. Literatų.
2. Įdomių susitikimų.
3. Melomanų.
4. Bibliofilų.
5. Esperanto kalbos.
6. Liaudies tradicijų.
7. Jaunos šeimininkės.
8. „Autoportretas“.
9. „Židinys“.

Veikę vaikų klubai pagal pomėgius:

1. „Moksleivių svetainė“.
2. „Smalsutis“.

Mėgstančius skaityti knygas, laikraščius, žurnalus, besidominčius šalies ir Lietuvos politiniu ir ekonominiu, socialiniu gyvenimu, tuos, kam reikėjo naudotis žodynais, enciklopedijomis, vadovėliais, fotografijos bei dailės albumais, Kultūros rūmai kvietė į savo biblioteką.

Veikė muziejaus ekspozicija, kurioje buvo galima pažinti Kultūros rūmų istoriją.

Janina pagal paskyrimą atvyko dirbti į Medvilnės kombinato dainų ir šokių ansamblį.

Vidmantas pagal paskyrimą 1978 m. dirbo Trakų kultūros namų meno vadovu. Sukūręs šeimą, 1979 m. atvyko į Medvilnės kombinatą, kai Kultūros rūmai buvo dar tik statomi.

Meno kolektyvai

Dainų ir šokių ansamblis buvo pirmas rimtas kolektyvas. Vadovai: J. Ežerskienė  V. Ežerskis, V. Simanauskas, A. Mažrimas, Jazbutis, D. Vaitkienė, R. Čyžienė. Veikė Medvilnės kombinato dirbančiųjų kolektyvas, kuris paskui tapo „Varsos“ kolektyvu.

Pagal to meto tvarką kolektyvams pavadinimus reikėjo išsikovoti. Dainų ir šokių ansamblis „Varsa“ dalyvavo Dainų šventėse, o vardą „Varsa“ gavo savo kategorijoje laimėjęs pirmąją vietą. Ansamblis vykdavo į keliones užsienyje. Vidas Simanauskas tapo kolektyvo meno vadovu, nes anksčiau šias pareigas ėjęs A. Mažrimas išsikėlė. Visi kolektyvų vadovai buvo aprūpinti butais. Kultūros rūmuose taip pat veikė 2 orkestrai: mergaičių ir berniukų. Jiems vadovavo dabartinis Kretingos kultūros centro direktorius. Be vaikų orkestrų, dar veikė vyrų pučiamasis orkestras. Atsidarius Kultūros rūmams, nuo ryto iki vakaro čia virė darbas – vieni šoko iš ryto, kiti vakare.

Ežerskis daug metų buvo šiuolaikinių šokių grupės choreografas. Jo dėka per 15 metų įvyko 13 tarptautinių šiuolaikinio šokio festivalių. Tai buvo vieni iš retesnių ir garsesnių šio žanro festivalių Lietuvoje.

Dar vienas Kultūros rūmuose veikęs kolektyvas – kapela. Joje grojo apie 11 gamyboje dirbusių žmonių, kurie kažkiek valdė instrumentus. Kolektyvų vadovai, ieškodami kolektyvams narių, eidavo per visą kombinatą. Todėl saviveiklinių kolektyvų pagrindą sudarė Medvilnės kombinato dirbantieji. Šokių kolektyvai turėjo šimtus narių. Pavyzdžiui, J. Ežerskienės kolektyve šoko apie 150 vaikų. Dainų šventėje dalyvaudavo trys vaikų liaudies šokio kolektyvai. Klasikinio šokio kolektyve buvo  apie 100 žmonių.

Kaip buvo galima patekti į meno kolektyvą?

Vyko labai rimtos atrankos į kolektyvus. Pavyzdžiui, į šiuolaikinio šokio kolektyvą pretenduodavo apie 200 žmonių, o pakliūdavo – 30. Buvo didelis susidomėjimas kolektyvais bei jų veikla, dalyvauti kolektyvo veikloje Kultūros rūmuose laikyta garbe. Pirmenybė dalyvauti kolektyvų gyvenime buvo teikiama kombinato darbuotojams, jų šeimų nariams.

Kolektyvų ir Kultūros rūmų kasdienybė

Vien į repeticijas kasdien ateidavo apie 100 žmonių. Pradžioje būdavo  šaltoka, nes dar buvo nesureguliuotas šildymas. Koncertų metu negalėjo vykti repeticijos dėl keliamo papildomo triukšmo. Kartą rūmuose vyko šventė, kurioje apsilankė Lietuvos pirmasis partijos sekretorius. Kadangi norėta padaryti gerą įspūdį, buvo surengtos visų kolektyvų repeticijos vienu metu, jos vyko visose rūmų erdvėse. „Įsivaizduokite, koks vaizdas ir garsas buvo, bet reikėjo parodyti, kokia intensyvi veikla vyksta. Kiek prisimename, neliko kampo kur kas nors nebūtų repetavęs“, – pasakoja Vidmantas.

Iš bendrų dalykų galima paminėti, kad kolektyvų nariai buvo itin vertinami, turėdavo nemažai lengvatų. Pavyzdžiui, ansamblio šokėjai galėjo valanda anksčiau išeiti iš darbo, kad laiku suspėtų į repeticiją, dalyvaujantys ansamblio veikloje galėjo net butą geresnį gauti.

Pakiliausiais Kultūros rūmų gyvavimo laikais čia vykdavo patys geriausi spektakliai, atvykdavo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Jaunimo teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Kultūros rūmai buvo tikra Alytaus miesto kultūros oazė. Naujų metų koncertui vaikų kolektyvai ruošdavo programą, kombinato darbuotojų vaikams rengdavo „eglutes“: pasirodymus, teatralizuotas programas, kartais net po 4 koncertus per dieną. Nieko nesamdydavo, viską darė patys. Rūmuose dirbo apie 100 darbuotojų, kultūrinė veikla ir paruošiamieji organizaciniai darbai virte virė. Į darbą visi atvažiuodavo autobusais, jie Alytuje buvo visuomet perpildyti.

Kultūros rūmų gyvavimo pabaiga

Viskas apmirė, kai kombinatas pradėjo bankrutuoti ir nustojo finansuoti Kultūros rūmų veiklą. Į Lietuvą atėjo kapitalizmas: rūmų nešildė, atlyginimų nemokėjo.

Vėliau Alytaus savivaldybė V. Ežerskiui pasiūlė atgaivinti Medvilnės  kultūros rūmus. Jam sutikus, buvo įkurta visuomeninė organizacija ,,Kultūros ir pramogų centras“. Joje dirbo trys žmonės: direktorius, kasininkas ir 0,5 etato buhalteris. Po 3 metų pertraukos iš naujo prasidėjo rūmų veikla. Tuomet viskas vėl atsigavo, buvo atkurta diskoteka „Studija 3“,  kuri  buvo labai  populiari jaunimo tarpe, koncertų salė būdavo pilna  žiūrovų. Tuo laikotarpiu visi labai mėgo Kazlo viengungių teatrą. Viename šio teatro pasirodyme kartą „sutilpo“ net 960 žiūrovų. Taip buvo sumuštas visų laikų šios salės užimtumo rekordas. Taip pat rūmuose vyko „Mis Dzūkija“ ir kiti įvairūs renginiai, spektakliai vaikams. Nors rūmai buvo padalyti per pusę (viena pusė priklausė savivaldybei, kita Medvilnės kombinatui), sėkmingai tęsti veiklą tai netrukdė. Savivaldybė pastebėjo, kad Kultūros rūmai atgijo: čia vėl virte virė rimtas darbas, todėl V. Ežerskiui pasiūlė dalyvauti konkurse teatro direktoriaus vietai  užimti. Laimėjus konkursą, kurį laiką jam teko dirbti ir teatre, ir Medvilnės kultūros rūmuose. Vėliau, po V. Ežerskio vadovavimo, Kultūros ir pramogų centro direktoriumi tapo Vidas Simanauskas.

Atsiminimais dalijasi Marytė (Roma) Liutkauskienė, Alytaus medvilnės kombinate dirbusi nuo 1981 m. iki pat kombinato gyvavimo pabaigos.

Marytė ėjo direktoriaus sekretorės pareigas. Pagrindinė veikla darbe buvo svečių priėmimai, kurių įmonėje netrūko. Pasak Marytės, tiek ji, tiek ir kiti darbuotojai daug veikė savo iniciatyva. Darbą pradėjo verpimo ceche, vėliau perėjo į administracijos gretas.

Medvilnės kombinato darbuotojai į darbą iš kaimų buvo vežiojami užsakytais autobusais, kombinatas sukūrė daug darbo vietų. Ši įmonė žmones traukė galbūt dėl to, kad tuo metu tai buvo didžiausia gamykla.

„Darbas Medvilnės kombinate labiausiai įsiminė dėl ypatingo žmonių bendravimo, žmonės ateidavo ir iš kitų gamybos sričių, gera atmosfera darbe buvo. Visi laukdavo įvairių švenčių: ypač sąskrydžių, „Mis Kartūnas“ rinkimų, dinastijų švenčių. Medvilnės kombinato darbuotojai važiuodavo į Maskvą, į muges. Likusieji labiausiai laukė, kad parvežtų kavos, nes čia nebuvo, o ir tą, kuri buvo, galėjai gauti tik už talonus. Į muges išsiruošdavo su gamybos eksponatais, todėl ir patys niekada be kavos negrįždavo. Iš Toronto toks senelis anglakalbis atvažiuodavo dėl medvilnės. Svečių tarsi laukdavom, tarsi bijodavom. Daug jų atvykdavo dėl eksporto/importo. Visiems garbingiems svečiams vesdavo ekskursijas po rūmus, didžiavosi jais“,– prisimena Marytė.

„Sutinki kombinato senbuvį – tai kaip giminę, dar ir dabar“.

Savo prisiminimus apie kultūros rūmus Marytė pradėjo nuo direktoriaus. „Vytautas Viskačka buvo direktorius iš didžiosios raidės, labai rūpinosi, puoselėjo, prižiūrėjo kiekvieną rūmų kampą, visur vyravo ideali švara“.

Rūmų statybos projektas vyko per Lengvosios pramonės ministeriją. Įdomus faktas, kad Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas siūlė 100 butų už tai, kad Medvilnės kultūros rūmai pereitų miesto žinion.

Įsimintiniausios kultūros rūmų šventės

„Mis Kartūnas“ visiems buvo pats įdomiausias renginys, nes visi patys siuvosi sau kostiumus, buvo demonstruojamos medžiagos, kurias pagamindavo Medvilnės kombinate. Tai buvo viena iš pagrindinių metinių švenčių.

Dinastijų šventės metu vykdavo oficiali dalis, kurioje vadovai pasveikindavo į kombinatą atėjusias naujas dinastijas. Joms suteikdavo galimybę alėjoje pasodinti ąžuoliuką, greta medelio pritaisydavo aliumininę lentutę su dinastijos, sodinusios ąžuoliuką, pavarde.

Atminty įstrigę ir diskotekos, žiemos šventės, darbuotojų pagamintų gaminių demonstravimas rudenėlio šventėse.

Foto galerija iš kultūros rūmų gyvenimo

Alytaus medvilnės kombinatas 1969 m.

Ištrauka iš teminio kino žurnalo „Tarybų Lietuva“. Lietuvos kino studija. 1969 metai.

Alytaus medvilnės kombinatas 1970 m.

Alytaus medvilnės kombinatas 1974 m.

Ištrauka iš teminio kino žurnalo apie Alytaus medvilnės kombinato kylantį apdailos cechą. Lietuvos kino studija. 1974 metai.

Alytaus medvilnės kombinatas ir Medvilnės kultūros rūmai 1983 m.

Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmai 1985 m.

(c) Krivas video

Šventė, kuri į atmintį giliai įstrigusi kiekvienam „medvilniečiui“.